Klientų užklausos

Laba diena, reikalinga profesionaliai išversti santrauką į lenkų kalbą

Naujasis istorizmas - kategorija, iš pamatų išjudinusi XX a. pabaigos lietuvių ir latvių prozos pasaulį ir nedalomai susijusi su esminėmis tematinėmis, struktūrinėmis ir stilistinėmis romano permainomis. Naujas istorijos perrašymas visų pirma siejosi su autorių siekimu atkurti autentišką praeitį per individualią patirtį, sureikšminant ne tiek praeities istoriją, kiek pačią psichologinę tikrovę, praeities štrichus žmogaus sąmonėje. Galima sakyti, kad XX a. pabaigos lietuvių ir latvių proza kaip niekad anksčiau veržliai ėjo tokio ,,autentiškojo” istoriškumo keliu - ypač devintojo-dešimtojo XX a. dešimtmečių baltų literatūroje suklestėjo memuarinė proza, dokumentinis romanas. Tragiški atsiminimai apie sovietinius lagerius Sibire, represijas Lietuvoje ir Latvijoje po Antrojo pasaulinio karo ir partizanų kovas tapo bene skaitomiausiomis to laikotarpio knygomis.

V. Adomėno ,,Kas apverks jų dalią“, Alės Rūtos ,,Vargingos tėvynės vaikai“, I. Grebzdės ,,Inga“ – romanai, kurie jungiasi į vieną platų, traumos ir kolektyvinės atminties diskursą, reprezentuojantį skaudų XX a. lietuvių ir latvių tautų gyvenimo tarpsnį. Juose daugiausia susitelkiama ties tremties ir rezistencijos tema, kuri daugybę dešimtmečių cenzūros ir kitų valstybinių institucijų buvo įšaldyta. Aktualios tremties, rezistencijos bei emigracijos temos šiuose kūriniuose glaudžiai susijusios su asmeninės ir kolektyvinės traumos patirtimis, esminių struktūrų pažeidimo išgyvenimais - įprastos socialinės ir kultūrinės tvarkos lūžiu, vertybių, grupinio tapatumo, kolektyvinio pasididžiavimo pagrindų pakirtimu, bendrų ribų tarp tvarkos ir chaoso, šventumo ir pasaulietiškumo, gėrio ir blogio sunykimo refleksijomis, identiteto krizės pajauta. Sovietinė okupacija lemia šiurpias Baltijos tautos žmonių tremtis į Sibirą, ir iššaukia rezistenciją – pasipriešinimą, į kurį stojama siekiant apginti pamatines bendruomenių vertybes, tautinį orumą ir žmogiškąją savigarbą.