Kodėl bijau supervizijų? Ši sesija tapo saugia erdve pažvelgti į mano baimę supervizijoms giliau ir sąžiningai. Supratau, kad ši baimė nėra apie nekompetenciją, o apie vidinį nesaugumo jausmą, kontrolės poreikį ir seną įsitikinimą, jog kritika yra grėsmė. Sesijos metu įvyko svarbi vidinė transformacija – kritika pradėjo keisti savo reikšmę. Ji tapo nebe pavojumi, o galimybe augti, mokytis ir stiprėti. Ypač stipriai surezonavo įžvalga, kad veiksmas mažina baimę: ne laukimas, kol ji praeis, o ėjimas per ją. Praktinės priemonės – vizualizacija, sąmoningas kvėpavimas, buvimas kūne, ranka ant širdies – suteikė labai konkretų, apčiuopiamą saugumo jausmą. Jos tapo tarsi vidiniais inkarais, į kuriuos galiu grįžti realiose situacijose. Labai vertinga buvo pakeisti supervizijos „egzamino“ vaizdinį į žaidimo ir pažinimo procesą. Tai atnešė daugiau lengvumo, smalsumo ir pasitikėjimo savimi. Išeinu iš sesijos su aiškesniu suvokimu, didesniu vidiniu stabilumu ir bent viena realia priemone, kurią galiu taikyti iš karto. Tai buvo ne tik pokalbis, bet ir patyrimas, kuris jau dabar keičia mano santykį su baime.