Su Ana susipažinome prieš daug metų, kai su vyru priėjome santykių krizę, kuomet iššūkių kėlė ne tik mūsų pačių santykis, bet ir tai kaip mes "tvarkėmės" su savo viengime dukrele, kuri buvo labai jautrus vaikas jau nuo pat mažens...tad abu buvome "paskendę" tėvystėje ir darbuose ir santykis tikrai nėjo geryn...tuomet atradome Aną, vaikščiojome pas ją, net baigėme pas ją tėvystės kursą...tačiau atėjus tam tikram etapui vis tik nusprendėme su vyru draugiškai išsiskirti...tuo metu vyras dar asmeniškai pradėjo po skyrybų lankytis terapiją, o aš, jo žmona, irgi vis tęsiau terapijas, tik vis kitur, vis toliau ieškodama, kas dar su manimi negerai...ir taip prabėgo dar keturi metai ir mes su vyru susitaikėme! Vyras buvo labai dėkingas Anai, kad po skyrybų jis labai psichologiškai paaugo, ir užtai dėkingas tik jai! Aš taip pat buvau dėkinga Anai, kad tikrai antrąsyk su vyru vėl kuriame santykį ir tikrai yra pagerėjimas, palyginus kaip buvo prieš tai...tačiau gyvenimas nestovi vietoje, turime šiai dienai iššūkių su dukrele, ir vėl lankomės pas Aną, dukrai ji tikrai labai padėjo, kai prieš tai ji lanke pas kitą vaikų psichologę, kuri priešingai - nepadėjo...tad norime pasakyti Anai tik pačius geriausius ir gražiausius žodžius, už tikėjimą ir viltį, kuriuos ji pamačiusi mūsų akis -siunčia mums savo ramiu, supratingu, išmintingu ir mylinčiu žvilgsniu.