Klientų užklausos

Esu dviejų vaikučių mama (Ajui 2,5 metai, Gustui 6 savaitės). Esu jautri nuo vaikystės, dažnai verkiu dėl smulkmenų. Su vyru kartu esame aštuntus metus, turime savo namą, tačiau santykiai pastaruoju metu vis blogėja. Kartais nebežinau kodėl mes kartu. Pykstamės dėl menkiausių smulkmenų. Man norisi daugiau švelnumo, dėmesio kurio negaunu. Vyras taip pat, sako kad negauna dėmesio iš manęs ir dėl tos priežasties neskiria jo man. Per visą buvimo kartu laiką nei karto nėra padaręs jokios staigmenos, ar parnešęs gėlių be progos (o ir progai esant turiu apie tai priminti). Jaučiuosi visiškai nevertinama ir nemylima, Kiekvienas pasikalbėjimas baigiasi jo pykčiais, rėkimu ir siuntinėjimu į visas puses. Tiesiog trūksta elementaraus supratimo ir apkabinimo man pravirkus, o ne eilinio pasišalinimo ir pasakymo, kad aš ne normali...

Gyvename kartu, vaikais namais rūpinamės pagal įpratimą, kaip poros santykių - jokių. Bandžiau kalbėtis su vyru, vyras pasakė, kad aš jo fiziškai netraukiu. Suprasčiau, jei būčiau apsileidus namų šeimininkė ar vien tik savimi besirūpinanti kokia tai "barakūda". Esu dirbanti, savim galiti pasirūpinti moteris, nuo vyro finansiskai nepriklausoma, susitvarkiusi, sportuojanti, prisižiūrinti save. Jis niekada nekalba atvirai, esant rūpesčiui ar problemai tyli, laiko savy. Pareiškė, kad ateity bus tik blogiau, kad gal reikia gyventi atskirai. Pasakiau savo numonę, kad problemas reikia spręsti, apie jas kalbėti, o ne bėgti. Paprasčiausia viską mesti, vaikus, namus ir eiti gyventi sau, bet niekas netrukdo išsispręsti problemas ir žingsnis po žingsnio eiti pirmyn. Juolab, kad aš nieko neturiu, kas trukdytų iš šono, tik noriu gyventi gražioje šeimoje, su savo vyru; jis, beje, taip pat teigia, kad nieko neturi "iš šono"..., bet man jau nesitiki.(nuasmeninta)