Klientų užklausos

Santykiai siūbuoja, būna sutariame labai gerai, būna kai visiškai nesusikalbame. Dažna to priežastis - draugo žalingi įpročiai, elgesys lengvai išgėrus - maivymasis, perdėtas linksmumas, neadekvatumas, nesugebėjimas jausti empatijos, ignoravimas to, kas sakoma. Žmogus išsilavinęs, gabus, tvarkingas, stato namą. Rytais atsiprašinėja, arba elgiasi kaip nieko nebūtų įvykę. Nerimą kelia neadekvatus alkoholio "išaukštinimas", skaičiavimas - "savaitę negėriau, savaitgalį nebus kada, tai dabar galiu alaus išgerti", "nebuvo ką veikti, tai išgėriau alaus", "neužmiegu, gal nusipirkti alaus"..Noriu pasikalbėti su specialistu, o jis irgi ne prieš, nes jaučiuosi nesuprasta, o dėl tokių įpročių net nesaugi santykiuose. Būtinai turėtų būti vyras, tai mano vaikino noras.

Esu dviejų vaikučių mama (Ajui 2,5 metai, Gustui 6 savaitės). Esu jautri nuo vaikystės, dažnai verkiu dėl smulkmenų. Su vyru kartu esame aštuntus metus, turime savo namą, tačiau santykiai pastaruoju metu vis blogėja. Kartais nebežinau kodėl mes kartu. Pykstamės dėl menkiausių smulkmenų. Man norisi daugiau švelnumo, dėmesio kurio negaunu. Vyras taip pat, sako kad negauna dėmesio iš manęs ir dėl tos priežasties neskiria jo man. Per visą buvimo kartu laiką nei karto nėra padaręs jokios staigmenos, ar parnešęs gėlių be progos (o ir progai esant turiu apie tai priminti). Jaučiuosi visiškai nevertinama ir nemylima, Kiekvienas pasikalbėjimas baigiasi jo pykčiais, rėkimu ir siuntinėjimu į visas puses. Tiesiog trūksta elementaraus supratimo ir apkabinimo man pravirkus, o ne eilinio pasišalinimo ir pasakymo, kad aš ne normali...

Po metų draugystės atšalo jai jausmai, išsiskyrėm,draugė išdavė, praėjo keli mėn vėl bandom lipdyti santykius, aš viską atleidau, pamiršau, bet vėl draugei pasidarė uždara, ir nebežinom tęsti toliau santykius ar ne, aš myliu ją, o ji nebežino ar tai tai meilė ar tai prisiryšimas ar laiko tempimas, nes vis sako nematau tavęs kaip vyro, nenori persikelti pas mane, nes ji Lazdijuose o aš Kaune, ji turi dvi dukras vienai 5 kitai 11 ir dėl dukros nenori persikelt.
(nuasmeninta)

Su vyru kartu esame 4 metus. 1 iš jų santuokoje. Turime 10 mėnesių dukrytę. Didžiausia problemos tos, kad nebemoku susitaikyti su mus skiriančiais skirtumais.
Problemų buvo ir prieš atsirandant vaikui, bet vyras nematė reikalo kažką keisti. Atsiradus vaikui viskas dar paaštrėjo.
Negaliu teigti, kad vaikas neplanuotas, nes pusę metų nesisaugojom ir aš pastojau, vyras apie tai žinojo tik tikėjosi, kad ,,nesigaus". Nebuvo linkęs turėti vaikų ir ne itin juos mėgo.
Aš turiu paichologinių problemų, nes mano vaikystė buvo sunki trūko tėvų meilės, finansinio stabilumo, bendravimo, supratimo ir pan. Su tuo tvarkiausi gan gerai.
Vyras iš psichologinės pusės turi pripažintą socialinį nerima, panikos atakas. Dar prie viso to pridėčiau pedantiškumą ir apsesinį kompulsinį sutrikimą. Kol neturėjome dukros vyrui dažnai atstodavau asmeninį psichologą, bet dabar tiek nebepajėgiu, nes vaiko priežiūra atima didžiąją dalį laiko.
Vyras bando, stengiasi, bet jam sunkiai pavyksta susitvarkyti su jo asmeninėmiais jausmais ir elgesiu, o kur dar šeimos puoselėjimas ir atsiradęs vaikas...
Aš pati atrodo savęs niekaip nebesurenku. Išryškėja visi tarpusavio skirtumai, nenorėjimas rūpintis vaiku man kelia per daug blogų emocijų ir jaučiuosi jų užvaldyta. Vis dažniau suabejojiu ar šie santykiai dar kažkir nuves. Netenku vilties, kad kažkas pasikeis.

Laba diena,
Ieškau psichologo, kuris galėtų pakonsultuoti santykių poroje klausimais. Apie 1-2 metus tęsiasi nuolatiniai periodiški konfliktai, daugiausia dėl netinkamo pykčio valdymo (kai vieną dirgina viskas aplink ir dirgesys išliejamas nekontroliuojamai), neišpildytų lūkesčių, kai vyro silpnumas ir pasyvumas kelia nusivylimą ir nesaugumo jausmą.