Klientų užklausos

Esame prieš metus išsiskyrę oficialiai, tačiau supratome, kad negalime vienas be kito. Reikia pagalbos, kad gebėtume suprasti, ką vienas kitam sakome, kad pripažintume vienas kito trūkumus ir suprastume vienas kito lūkesčius santykiuose, kad nedarytume prezumpcijų, ką kitas partneris galvoja, o išmoktume kalbėtis. Kad gebėtume paleisti praeitį ir pradėti nuo naujo puslapio, kur praeitis ne trukdytų, o padėtų kurti geresnius santykius.

Esu daug kartu iskaudines zmona, flirtuodamas su kitomia moterimis, rekdamas ir kitaip pazemindamas. Bet viduje visada ja mylejau ir mylesiu. Visada atleisdavo ir patikedavo - duodavo sansa. Siuo metu esu pasiryzes viskam kad isaugoti seima. Nevartoju alkoholio, einu pas psichiatra bei psichologa. Bet zmona pavargo, tapo salta ir visiskai manimi nenori tiketi. As labai bijau paluzti. Daznai pagalvoju jei ji iseis su dukryte is mano gyvenimo as galiu pasielgti neadekvaciai. Daznai pagalvoju apie isejima is sio pasaulio. Labai jas myliu ir labai noriu buti su jomis bei yrodyti kad pasiryzau pasikeisti visu 100%. Esu pasiryzes viskam kad tik isaugoti seima ir santykius. Labai jas myliu ir labai bijau jas prarasti. Nes jos yra mano visas gyvenimas !

Santykiai siūbuoja, būna sutariame labai gerai, būna kai visiškai nesusikalbame. Dažna to priežastis - draugo žalingi įpročiai, elgesys lengvai išgėrus - maivymasis, perdėtas linksmumas, neadekvatumas, nesugebėjimas jausti empatijos, ignoravimas to, kas sakoma. Žmogus išsilavinęs, gabus, tvarkingas, stato namą. Rytais atsiprašinėja, arba elgiasi kaip nieko nebūtų įvykę. Nerimą kelia neadekvatus alkoholio "išaukštinimas", skaičiavimas - "savaitę negėriau, savaitgalį nebus kada, tai dabar galiu alaus išgerti", "nebuvo ką veikti, tai išgėriau alaus", "neužmiegu, gal nusipirkti alaus"..Noriu pasikalbėti su specialistu, o jis irgi ne prieš, nes jaučiuosi nesuprasta, o dėl tokių įpročių net nesaugi santykiuose. Būtinai turėtų būti vyras, tai mano vaikino noras.

Esu dviejų vaikučių mama (Ajui 2,5 metai, Gustui 6 savaitės). Esu jautri nuo vaikystės, dažnai verkiu dėl smulkmenų. Su vyru kartu esame aštuntus metus, turime savo namą, tačiau santykiai pastaruoju metu vis blogėja. Kartais nebežinau kodėl mes kartu. Pykstamės dėl menkiausių smulkmenų. Man norisi daugiau švelnumo, dėmesio kurio negaunu. Vyras taip pat, sako kad negauna dėmesio iš manęs ir dėl tos priežasties neskiria jo man. Per visą buvimo kartu laiką nei karto nėra padaręs jokios staigmenos, ar parnešęs gėlių be progos (o ir progai esant turiu apie tai priminti). Jaučiuosi visiškai nevertinama ir nemylima, Kiekvienas pasikalbėjimas baigiasi jo pykčiais, rėkimu ir siuntinėjimu į visas puses. Tiesiog trūksta elementaraus supratimo ir apkabinimo man pravirkus, o ne eilinio pasišalinimo ir pasakymo, kad aš ne normali...