Klientų užklausos

Mokslinis esė

Pavadinimas
(pavadinimas t.b. konkretus, tiksliai susietas su turiniu)

Mokslinis esė – tai nedidelės apimties rašto darbas, kurio esmė – dalyko temos, tipinių dalyko problemų, atskiros problemos svarstymas, jų išmanymo atskleidimas, konkrečios problemos interpretavimas ir jos pagrindimas.
Esė gali būti įvairių tipų – kritinis, dedukcinis, tiriamasis, aprašomais ir kt.
Mokslinio esė tikslas – ugdyti mokslinį mąstymą, mokslinio argumentavimo gebėjimus. Todėl moksliniame esė turi būti analizuojama (o ne aprašoma ar aiškinama), vartojamos bendrosios sąvokos, žinomos teorijos, remiamasi moksliniais šaltiniais (ne senesniais kaip 10 m., minimum 5 užsienio mokslininkų šaltiniai), pateikiami autoriaus argumentai ir apibendrinimai.
Mokslinio esė apimtis. Mokslinio esė apimtis nuo 1000 iki 1500 žodžių (šrifto ir tarpų tarp eilučių dydis – žiūrėti skyrių „Teksto formatavimas ir rašto darbo įforminimas“.
Tipinė mokslinio esė struktūra:
Antraštinis lapas. Įforminamas pagal pavyzdį, pateikiamą I. Kaffemanienės rekomendacijose. (vietoj „bakalauro darbas“ rašoma „mokslinis esė“, o vietoj „mokslinis vadovas“ rašoma „tikrino“);
Įvadinė dalis. Joje pristatoma esė analizuojama tema, problemos, konkreti problema ir pagrindinė tezė, kuri bus plėtojama pagrindinėje dalyje.
Pagrindinė dalis. Joje pristatoma svarstoma dalyko problema (mokslinė koncepcija), ji interpretuojama, analizuojama, pateikiamus teiginius pagrindžiant, argumentuojant.
Apibendrinimas (išvada).
Bibliografinių nuorodų sąrašas. Šioje dalyje pateikiami cituotų, perfrazuotų, referuojamų cituotų ir minimų spausdintinių ir elektroninių dokumentų aprašai pagal atitinkamus reikalavimus (žr I. Kaffemanienės rekomendacijose).
Mokslinio esė vertinimo kriterijai:
• gebėjimas atskleisti pasirinktą temą;
• gebėjimas adekvačiai suprasti autorių poziciją;
• parafrazės ir referavimo gebėjimas;
• gebėjimas aiškiai ir nuosekliai reikšti mintis, argumentuoti ir apibendrinti;
• esė apimtis (gebėjimas dirbti su moksline literatūra);
• akademinės kalbos lygis;
• rašto kalbos kultūros lygis;
• mokėjimas apiforminti tekstą, cituoti, sudaryti bibliografinių nuorodų sąrašą.
Rašto darbų kalba
Esė turi būti parašytas taisyklinga valstybine kalba.
Terminai, valstybių, jų sostinių ir kiti vietovardžiai, užsienio asmenų pavardės, firmų vardai, medžiagų, gaminių ir normatyvinių dokumentų žymenys ir t. t. rašomi pagal galiojančius Lietuvių kalbos komisijos nutarimus. Pavadinimai užsienio kalbomis verčiami į lietuvių kalbą. Jei lietuviški užsienio kalbos terminų nėra paplitę ar yra pateikiamas darbo autoriaus terminų vertimas, šalia lietuviškų terminų lenktiniuose skliausteliuose turi būti nurodomi termino atitikmenys užsienio kalba.
Rašto darbe turi būti naudojamos lietuviškos kabutės („…“), teisingai rašomi trumpieji ir ilgieji brūkšniai.
Kai dažnai tenka kartoti ilgus pavadinimus ar terminus, galima vartoti jų santrumpas. Pirmą kartą rašomas visas pavadinimas, o greta skliaustuose nurodoma santrumpa, pavyzdžiui, informacinės technologijos (toliau tekste – IT).
Rašto darbo kalba turi būti rišli, nuosekli ir aiški. Reikia vengti publicistinės kalbos, o vartoti mokslinę kalbą. Privalu nepalikti gramatinių, stiliaus, korektūros klaidų.
Teksto formatavimas ir rašto darbo įforminimas
Rašto darbo tekstas turi būti kokybiškai sumaketuotas.
Tekstas - Times New Roman 12 pt šriftas ir 1,5 tarpais tarp eilučių. Antraštiniame puslapyje autoriaus pavardė ir darbo pavadinimas rašomas Times New Roman 14 pt šriftu, pavadinimas paryškinamas. Išnašų teksto dydis – 10 pt, tarpai tarp išnašų eilučių – viengubi (Single). Tarpai tarp žodžių tekste turi būti viengubi, tarpai tarp teksto simbolių – įprasto dydžio (0 pt).Viso rašto darbo teksto lygiuotė – abipusė (išskyrus antraštinį puslapį).
Tekste atskirus žodžius galima išskirti, paryškinti, pabraukti. Tekste neturėtų būti naudojama daug skirtingų žodžių išskyrimo sistemų.
Pirmoji kiekvienos struktūrinės rašto darbo dalies pastraipa pradedama rašyti nuo puslapio kairiojo krašto atitraukiant per 1 cm.
Teksto puslapyje iš kraštų paliekamos tuščios paraštės:
• kairėje pusėje – 30 mm,
• dešinėje – 10 mm,
• viršuje – 20 mm,
• apačioje – 20 mm.
Teksto lapai numeruojami ištisai, pradedant antraštiniu (antraštinio lapo ir turinio puslapių numeriai nerašomi) ir baigiant priedais. Puslapio numeris rašomas teksto apačioje tuščios paraštės dešinėje pusėje arabiškaisiais skaitmenimis, nededant nei taško, nei brūkšnelių. Puslapio numerių šrifto dydis – 10 pt.
Darbo pagrindinės dalies tekstas skaidomas į skyrius, poskyrius ir paragrafus, o jei reikia ir į punktus. Šios teksto dalys numeruojamos arabiškaisiais skaitmenimis (prie smulkesniųjų prirašomi nauji skaitmenys iš dešinės), pavyzdžiui: 1.1., 1.2., 1.2.1., 1.2.1.2.
Kiekviena darbo dalis pradedama naujame lape. Skyriai ir poskyriai pradedami tame pačiame lape. Skyrių pavadinimai numeruojami, nekeliami, rašomi didžiosiomis raidėmis, pajuodinami, teksto lygiuotė – centrinė. Po jų taškas nededamas. Poskyrių ir smulkesnių struktūrinių dalių pavadinimai rašomi mažosiomis raidėmis, išskyrus pirmąją, teksto lygiuotė tokia pati.
Dalių pavadinimai (taip pat žodžiai TURINYS, IŠVADOS, LITERATŪRA) rašomi viena eilute žemiau, nei prasideda lapo paraštė, o skyrių, poskyrių ir kitų smulkesnių struktūrinių dalių pavadinimai išskiriami iš prieš juos ir po jų einančio teksto vienos eilutės tarpeliais.
Priedai įvardijami ir maketuojami ant atskirų lapų.



Gebėjimas atskleisti pasirinktą temą.
Gebėjimas adekvačiai suprasti ir perteikti autorių poziciją.
Parafrazės ir referavimo gebėjimas.
Gebėjimas aiškiai ir nuosekliai reikšti mintis, argumentuoti ir apibendrinti.
Esė apimtis (gebėjimas dirbti su moksline literatūra).
Rašto kalbos kultūros lygis.
Mokėjimas apiforminti tekstą, cituoti, sudaryti bibliografinių nuorodų sąrašą.