Svarbiausia reikia nebijoti sakyti, ką galvoji ar ko norėtum iš gyvenimo ar iš savęs. Mano nuomonė buvo - jau susitariau eiti, tai ėjau atvirai, nes kokia prasmė kitaip eiti? Kadangi taip dariau, tai pokalbiai, diskusijos lengvai ritos. Nebijokit, spaudimo kažkokio nėra ir jis nedaromas, gi eini arba savęs pažinti arba patarimų ieškoti ar ko tau reikėjo. Taip buvo ir klausimų, kurie reikalauja pamąstymų ir kurie taip sakant meta iššūkį tavo nuomonei, tai buvo išbandymas aiškiai iš savo pusės tai atsakyti, kodėl taip ne kitaip manau, kadangi asmeniškai, nesijaučiu rišliaušiai sugebantis dėstyti savo mintis arba paaiškinti, kodėl taip galvoju, bet su tuo gi viskas gerai ir nesijaučiau dėl to blogai, nes buvau išklausytas, o ne teisiamas ir tai virsdavo diskusijomis, kurios momentais atidarė akis. Tikrai gavau pamąstymui minčių savo asmeniniam nusistatymui tam tikromis temomis ir kai kuriomis, kur dalinai tapau atviresnis negu prieš visą tai. Nemėgstu per daug rašyti, tai tikiuosi tiem kas skaito šito užteks.