Kai įstojau į univerą tai pradžioj buvo lengvi moduliai, nebuvo labai sudėtinga, viską spėjau laiku. Kai pradėjau dirbti ir studijų levelis pasunkėjo jau buvau paėmus akademines, kai grįžau ir buvau III kurse iš viso nebepajėgiau studijuoti, gal atpratau, jau buvau parašiusi prašymą mesti studijas. Tada dar pasakiau sau pabandau paskutinį kartą ir paieškojau pagalbos. Tai radau šitą žmogų. Gavau didelę atramą, bet ne meškos paslaugą, kur nereikėtų nieko daryti ir tik atbuktų smegenys. Žmogus, kuris moka privesti prie rezultato, o nepasakyčiau, kad kažką labai jau daug ir svarbiausia sunkiai dirbau, priešingai – šis žmogus mane taip privedė, kad dariau, bet nepavargau, neperdegiau, bet viskas tikrai pasidarė ir dauguma mano pačios rankomis. Finale – viskas beveik užbaigta, įvertinimai gauti (liko BD), galva rami. Ir tas jausmas labai nuostabus kai jau praktiškai liko tik pasiruošti gynimui, o tai mano stichija – kalbėti, pristatyti, sapalioti prieš auditoriją, ką moku tą moku, čia jau vienas malonumas. Be šitos pagalbos būčiau daug ilgiau klampojusi ir tikriausiai perdegusi. Ir svarbiausia, dabar liko ne tik „padarytas darbas“, bet ir supratimas, kaip mokytis ir susitvarkyti su panašiom užduotimis ateityje. Jei dar kada sugalvosiu kibti į kitą mokslų pakopą – jau žinosiu kur belstis.