Geštalto psichoterapeutė Kaune

„Jei nori, kad žmogus augtų, padėk jam pačiam tapti sau motina ir tėvu“, – I. D. Yalom.

Esu savo klientų augimo liudininkė: koučinge dirbu nuo 2013 m., psichoterapijoje – nuo 2018 m. Esu Europos geštalto terapijos asociacijos (EAGT) ir Lietuvos geštaltinės psichoterapijos asociacijos (LGPA) narė.

Individualiai konsultuoju gyvai Kauno senamiestyje ir nuotoliu.

•••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••

Pagrindinės temos, su kuriomis dirbu:

- vaiko tapsmas suaugusiuoju: atsiskyrimas nuo tėvų, paaugliško maišto asimiliavimas ir atsakomybės prisiėmimas;
- prisitaikymas prie naujo gyvenimo etapo: po skyrybų, artimojo netekties, darbo praradimo, keičiant profesinę sritį, emigravus ar grįžus iš emigracijos ir pan...;
- porinių ir kitų artimų santykių kūrimas bei puoselėjimas;
- vienišumas ir jausmas, kad niekas iš tiesų nežino, kas vyksta mano viduje;
- prasmės stygius darbe ir/ar gyvenime;
- vidinio brokuotumo jausmas, kai atrodo, kad kitiems gyventi sekasi „normaliau";
- egzistencinį nerimą kelianti nespėjimo arba vėlavimo būsena, kai žmogus jaučiasi gerokai vyresnis arba jaunesnis nei jo tikrasis amžius;
- tylusis piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis medžiagomis, kai dar niekas nemato problemos, bet pačiam jau aišku, kad „šiek tiek per daug";
- agresijos ir konfliktų baimė;
- seksualinių temų vengimas;
- ribos: pvz. nemokėjimas pasakyti ne.

•••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••••

Dirbu su žmonėmis, kurie patiria daug nerimo, puikiai kuria scenarijus „o kas, jeigu?“ ir profesionaliai žaidžia „taip, bet...“. Dažnai kreipiasi tie, kuriems gana lengva įsitraukti į profesinę veiklą, tačiau sunkiau kurti ir puoselėti artimus santykius. Taip pat tie, kurie yra praradę ryšį su savo vidine tiesa – tikiu, kad kiekvienas ją turi.

Dažniausiai pas mane ateina labai protingi žmonės, gebantys patys išanalizuoti, kas neveikia ir ką reikėtų daryti kitaip. Tačiau jie nežino, kaip pasikeisti, todėl ieško pagalbos su viltimi, kad iš tiesų įmanoma gyventi kitaip. Paradoksalu, kad terapijos rezultatas neretai yra ne tiek atradimas, kaip pasikeisti, kiek tikrojo savęs priėmimas. Pokytis gimsta iš atnaujinto santykio su savimi ir kokybiškesnio santykio su aplinkiniais.

Į klausimą „Kaip dabar jautiesi?“ labai protingų žmonių atsakymas neretai prasideda žodžiais „Suprantu, kad...“. Tada švelniai šypteliu ir sakau: „Palauk, neskubėk. Pabūk su tuo, ką jauti - tai jau yra pakankamai daug".

Ilgalaikiai klientai kartais į tai reaguoja sarkastiškai: „Ir vėėėėl tu su savo „pabūk su tuo"....". Vis dėlto būtent tokioje pauzėje pradeda rastis tikroji terapinė erdvė. Įvairių krypčių psichoterapeutai sutaria: gydo ne vien metodas, o pats kliento ir terapeuto santykis. O pilnavertiškam santykiui reikia ne tik galvos - reikia ir širdies, ir viso kūno. Todėl kartais juokauju, kad galėčiau ant vizitinės kortelės užrašyti: „Padedu išeiti iš proto.“

Tai reiškia – padedu bent šiek tiek atsipalaiduoti, susigrąžinti spontaniškumą ir vidinį jausmą: „Taip, aš gyvas!“ Tai įmanoma, nors ir užtrunka. Pakeliui į didesnę gyvastį tenka susitikti su gėda, pažeidžiamumu, atsisveikinti su tuo, kas nebeveikia, ir išgyventi gedulą. Tenka iš naujo pažvelgti į savo kertinius įsitikinimus apie gyvenimą. Daugumos šių dalykų mūsų nemokė mokykloje, tad mokomės jų dabar, jau būdami suaugę.

Geštalto terapijoje dažnai kalbama apie dvi rankas: viena stumia ir frustruoja, kita glosto bei traukia arčiau. Taip dirbu ir aš – nebijau kelti nepatogių klausimų, nors kartu palaikau ir sergu už savo klientą.