Vestuvių vedėjas Herkus

SERBENTAI ANT DELNŲ

Aš labai dažnai sergu PVS. Prieš vestuviniu sindromu. Maždaug pusę metų kartą per savaitę. Kaip kitiems pirmadieniai, taip man dažniausiai ketvirtadieniai. Tokia ir šiandiena. Vaikštau paniuręs, suirzęs ir savo mintyse mėginantis susidėlioti viską į vietas, nes giliai širdyje žinau, kad sudėlioti įmanoma, nes juk - viskas yra ir bus gerai. Tikra pramogų sostinė, ten giliai, širdyje. Tačiau galvoje sumaištis. Neleidžiantis atsipalaiduoti perfekcionizmas. Tarp eilučių jauniesiems ištarti pažadai, kad bus vienaip, o ne kitaip, kurie mane dusina. Atsakomybė ne tik už save, už visą techniką, bet ir už kolegą, kuris, pavyzdžiui, šią naktį kažkur taškysis pasileidęs plaukus techno ritmais. Dar prisiminiau jaunųjų žodžius, kad jie niekada nerengia jokių švenčių ir tai bus kone vienintelis toks kartas jų gyvenime, nes šita šventė juk tikrai ypatinga. Tai tokiomis mintimis dažnai gyvenu. Kartais jausdamasis lyg būčiau vištos kojelė, ant kurios stovi namelis.

Išaušus lemtingam rytui nuotaika jau būna kiek geresnė. Aplanko jausmas, kad jei neprivalgei, tai neprilaižysi. Belieka išsiridenti iš lovos, dar kartą peržvelgti visą informaciją, atsispausdinti lapus, pavalgyti, nusimaudyti ir važiuoti.

Važiavimas viena maloniausių dalių. Galėčiau dirbti kokiu taksistu. Tik keleivių nevežiočiau, nes važiuoti man labiausiai patinka vienam. Arba su kokia, kurios dailios kojos dailiai užkeltos ant panelės (ties šituo žodžiu tarties kirtis ant e kairinis). Tai šįryt, nors Google žemėlapiai rodė vieną maršrutą, aš važiavau kitu. Kuriame, žinau, mažiau mašinų, mažiau šviesoforų ir nėra policijos. O visa tai reiškia ramybę, kad nebūtina nuolat stresuojant dairytis į greičio parodymus ir lyg pilna šlapimo pūsle timpčioti Meilės Mašiną, kurios širdelė ne tokia jau galinga, sukant sau smegenis, kaip aplenkti fūrą. Galėčiau būti ir fūros vairuotoju. Kad tik ne prie ofiso stalo. Rudeniški medžiai ramiai sau bėgo pro šonus. Matydama neaprėpiamus laukus ir pavienes trobas, siela dainavo džiaugsmo dainas. Viduje kylanti nuostaba, kad kaip gražu, maišėsi su nemalonia tinginyste, kad vietoje besimėgavimo keliu, turėčiau mokytis atnaujintą programos tekstą. Kad ir kaip nenorėjau, supratau, kai sunku mūšyje, lengva kare. Į ausis įsistačiau ausines ir telefone paleidau vakar įsirašytą garso takelį: “Visi pasidėkite daiktus į šonus, kad turėtumėte laisvas rankas ir sustokite dviem eilėmis…” Po kelių perklausų pabandydavau viską pakartoti. Po valandos jau sekėsi visai gerai. Paskutiniuose kilometruose galėjau grįžti prie muzikos ir pro akis lekiančių rudeniškos gamtos grožių.
Atvykęs daug entuziazmo neturėjau. Kaip nujaučiau, Martyno dar nebuvo. O ar kada jis buvo laiku ir vietoje? Reikėtų paklausti jo mamos, nujaučiu, kad ir gimti vėlavo. Tuo tarpu viena darbuotojų pradėjo plauti grindis. Mano širdyje pabudo mažas berniukas. Kuris bijojo, kad nepasikartotų ankstesnė nemaloni situacija. Kai prieš kelias savaites buvo apšauktas, kad vaikščiojo dar nepradžiuvusiomis grindimis. O tai kaip man ruoštis? Galvojau sau. Svečiams juk nepasakysiu, kad laukiau kol grindys pradžius. Tai įtempęs ausis ėmiau tykiai tipenti sausesnėmis pobūvio salės vagomis, tikėdamasis, kad šįkart niekas nešauks.

Atvyko Martynas.

- Ar matei kokia čia vieta? - pradėjo pasakoti vos priėjęs.
- Kokia? - apatiškai paklausiau.
- Kokios skulptūros, koks aukuras… Labai stipri energetiškai. Gal net ten reikėtų daryti gintaro dulkes…
- Mmm, - tesugebėjau atsakyti ir pagalvojau: greičiau nusileisk iš kosmoso. Buvo visas išsitaškęs.
- Avarija autostradoje, kamštis, tai planuok neplanavęs, - ėmė teisintis.

Tikrai taip. - Eismo įvykis gimdoje, mam, pusvalanduką vėluosiu, tegul akušerė nesiskubina. Soriux. Su meile, Martynas.

Kurį laiką svarstėme, kur statyti aparatūrą. Darbuotojai mėgino įtikinti, kad ten - kur visada visi stato. O mums buvo aišku, kad taip bus negerai, pernelyg sumažės šokių aikštelė.

- Tai ar jūs galvojate, kad visi eis šokti? - mėgino mums aiškinti.
- Galvojame…
- Būdavo septyniasdešimt svečių ir visi tilpdavo.
- O čia penkiasdešimt ir mes netilpsime, - mano ego viduje prunkštė.

Žinojau, kad šoks ne septyni iš septyniasdešimties, o iš penkiasdešimties penkiasdešimt. Tačiau nieko jiems daugiau nesakiau.
Kai technika buvo jau pajungta, pamačiau vieną problemėlę.

- Čia šitą lempą užstoja kolonėlė, jos nesimatys, - pasakiau Martynui.
- Aaa. Aha, - atsakė vis dar būdamas kitame kosmose, - tai nieko, aš ją čia taip pasuksiu ir tada jau viskas bus gerai, - suskubo optimistas pateikti sprendimą.

- Martynai, - pasakiau, - aš ne apie tą lempą kalbu...
- Aaa, - iš lempų labirintų visatos, susipratęs, kiek priartėjo prie planetos Žemė.

Nuo stovo nuėmėm kolonėlę, kad nebeužstotų vaizdo ir aš nuėjau toliau, ruoštis svečių atvykimui.

Pamačiau jaunosios tėvą su mama. Nuėjau pasisveikinti. Juk vieni svarbiausių vakaro žmonių.

- Laba diena, - entuziastingai pasakiau ir puoliau atkišti ranką.

Jie buvo užsiėmę kažkokiomis kitomis diskusijomis, todėl pradžioje į mane nesureagavo. Priėjęs dar arčiau vėl pasisveikinau. Tada jau mane išgirdo. Mama paspaudė man ranką, tačiau jos reakcija buvo labai keista. Lyg sveikintųsi su žmogumi, su kuriuo jau buvo pasisveikinusi. Tą akimirką mano galvoje lyg išsipainiojo kažkokia raizgalynė ir supratau, kad tai visai ne mama, o sodybos šeimininkė. Tačiau panaši. Matyt išėjimo į kosmosą liga užkrečiama. Kaip paskui išsiaiškinau, tėvai yra draugai su tais šeimininkais. Matyt panašus traukia panašų. Šiaip ar taip, mano susimovimą supratau tik aš pats, todėl pasisveikinęs ir su tėčiu, kuris, manau, tikrai buvo tikrasis tėtis, nuėjau šalin.

Buvo likusios kelios laisvos minutės. Jaučiausi vidutiniškai. Galėjau vaidinti, apsimesti, bet juk vis vien visa tai atsispindės. Gal sąmoningai niekas ir nesupras, bet širdyse jaus. O kas jau kas, bet aš, šitos šventės vairininkas, turėčiau spinduliuoti laimę, šilumą ir meilę. Nuėjau į tokį jaukų kampą, atsisėdau ant fotelio ir pasinėriau į lengvą meditaciją. Apžvelgiau situaciją. Juk viskas yra gerai. Visas problemas tik aš pats savyje susikūriau. Puikiai supratau, kad niekas kitas dėl to nekaltas. Tik mano paties noras kontroliuoti ir nesugebėjimas priimti to, kad kažkas yra ne pagal mano sustyguotą planą. Prisiminiau kelias naujas eilutes, ką planavau jiems visiems pasakyti. O tada kiek pasibaisėjau savimi. Kad mėginsiu mokyti daug didesnių dalykų, kai pats nesusitvarkau su minimaliais. Mintyse tas eilutes, įrėždamas gilią liniją įsivaizduojamame vakaro programos popieriuje, išbraukiau. Tada susitelkiau į kvėpavimą, kiek pavyko, paleidau visą tamsą ir įsileidau šviesą. Lengviau. Veide atsirado nuoširdžios šypsenos užuomazgos. Patraukiau laiptais žemyn.
Pradžia buvo gera. Nors žmonių nemažai, bet pavyko visus pagauti ir sukviesti į vietą. Atvažiuojant repetuotas tekstas liejosi laisvai. Tik… Vieną akimirką. Baltas lapas. BAL-TAS. Ką sakyti toliau? Penkios dešimtys sielų žiūri į mane pro savo šimtą akių. Laukia, ką pasakysiu. Žinodamas techniką, nieko nedarau, neišsiduodu. Matyt pasąmoningai tikėdamasis rasti atsakymą, žvilgteliu į Martyną. Jis taip pat žiūri, nieko nesupranta. O tada tik dingt - grįžo. Niekam nieko nesupratus, tęsiau toliau. Svečiai atrodė paprasti ir nuoširdūs žmonės. Dauguma kiek nedrąsūs. Tiesa, o ir mama (šįkart jau tikroji) buvo užsiminusi, kad šokančių gali būti mažai. Nieko, tuoj išsijudinsim, pagalvojau ir nuėjau pasitikti jaunųjų.

Jiedu susikibę rankomis pėsčiomis kulniavo miško vieškeliu.

- Puikiai atrodai! - pasakiau Dovilei. Ji švytėjo. Į jaunikį daug dėmesio neatkreipiau.

Pasisveikinau su jais, apsikabinau.

- Na, kaip jaučiatės? - pasidomėjau.
- Jaudinamės, - kalbėjo jaunoji.
- Tai ko dabar?
- Na, ne kiekvieną dieną švenčiam vestuves. Pirmas toks kartas.
Žinodamas nūdienų skyrybų statistiką, su visišku užtikrintumu atsakiau:

- Ir paskutinis.

O kas jei ne jie? Kas dar labiau mane verstų tikėti meile? Ta jų istorija… Tas įsimylėjimas nuo pirmojo susitikimo. Ta knygų mugė ir ta kelionė į Palangą. Tas jų vienas kito supratimas, sutarimas ir žvilgsniai. Lyg ten aš pats būčiau buvęs, tik kitu laiku ir kitoje vietoje. Įdomu ar patys supranta, kiek daug atrado. Nujaučiu, kad toks buvo Visatos planas. Kad jie susitiktų ir testų savo kelionę. Turbūt, kad jie artimi jau daug seniau, nei gali apie tai pagalvoti. Bet čia kita tema.

Nužingsniavome link išsirikiavusių svečių ir viskas prasidėjo.

Kai susėdome prie stalo, pajaučiau viename salės gale kilusią lengvą paniką. Panikuojantys pasikvietė jaunąją. Visi kažką kuždėjosi. Paskui jaunoji garsiai pranešė:

- Neturime šeimos židinio. Pamiršo namuose.
- Tai viskas gerai. Tas židinys jau ir taip jūsų širdyse dega, tai kažkaip tikrai susitvarkysime, - kuo ramiausiai sureagavau.
Tęsėme vakarą toliau.

Kai su visu personalu susėdome vakarieniauti, manasis prieš vestuvinis sindromas jau buvo pasibaigęs. Pradžia padaryta ir praėjo puikiai. O jei tiek pavyko, tai visa kita jau tik juokai. Kelias dienas kaupusi įtampa atslūgo ir galėjau pradėti mėgautis. Martynas, jau grįžęs iš kosmoso, pokštavo su fotografais. Ir man jau buvo sunku suprasti, ko aš ten anksčiau buvau suirzęs.

- Tai galime pernešti aparatūrą, barą ir lekiam į pirtį - vakarėlis mūsų, - prisijungiau prie vakarienės pokštų su barmenais ir operatoriais.
Po vakarienės ėjome žiūrėti filmo. Visus sukviečiau, sustojome. Dvidešimt penkios minutės! Tikrai daug. Bijojau, kad visiems gali pabosti. O čia, lyg tyčia, neveikia projektorius. Paskelbiau penkių minučių papildomą pertrauką ir pasijaučiau kaltas, kad nepatikrinau ar viskas veikia. Po penkiaminutės vėl visi susirinko.

[Ekrane atsiranda vaizdas.]

- Liko trys mėnesiai, - sako ji.
- Trys mėnesiai, - priduria jis.

Dvidešimt penkias minutes jie kalbėjo apie tą patį. Kaip jaučiasi ruošdamiesi šventei. Visą tą laiką negalėjau nustoti žavėtis. Prisiminiau tą kartą, kai aš pats mylėjau. Ji rimtai kažką paklausdavo, o jis apsimesdamas, kad rimtai, kuo nerimčiau atsakydavo kokią nesąmonę. Ji suprasdavo ir jai būdavo juokinga, net jei stengdavosi neišduoti savo širdyje prunkštaujančios Deivės. Ir kai jis jai įkando į ranką ir ji šaukė iš skausmo, iš tiesų jį šaukė iš meilės. Jautėsi mylima iki pasaulio krašto. Ir visai ne be reikalo.

Vėl svarsčiau apie tai. Kad panašus traukia panašų. Kad ne veltui stalų dekoracijooms panaudotos knygos ir klevo lapai kažką manyje budino. Gal dėl to grįžęs iš šitos šventės ir įdienojus pabudęs nieko neveiksiu, kaip tik iki pat vidurnakčio skaitysiu naujai atverstą knygą. Jei būčiau ne vestuvių vedėjas, ir ne keleivių nevežiojantis taksistas, tai būčiau knygnešys. Reikės pagalvoti apie persikvalifikavimą.
[Vaizdas užtemsta]

Po filmo ir gausių ovacijų, po pertraukos turėjome kalbą. Viena draugė atsistojo tarti žodį. To dar nebuvau matęs. Praktiškai visą knygą buvo parašiusi ir apipavidalinusi. O jau kiek nuoširdumo! O jau tokia šypsena! Nežinau, ką veikė kiti, bet per tas dešimt minučių aš įsimylėjau. Ir savo meilę nuploviau nusivylimo kartėliu. Pasisekė tam šmikiui.

Reikalai keitėsi ir aš jau trypiau prie pulto. Martynas suko muziką, o Herkus spaudinėjau blico mygtuką. Pasiėmiau mikrofoną ir pasakiau:
- Prisimenu tą akimirką, kai Vilma pasakė, kad čia niekas nešoks, - jaunosios mama nusijuokė.

Kažkaip gerai man sekėsi su ja bendrauti. Pasakydavau kokį subtilesnį juoką ir ji nusijuokdavo. Dabar ji juokėsi, supratusi, kad pranašavo liūdną baigtį, o še tau, kad nori - šoka. Ir dar kaip šoka.

Vakaras buvo tik įsibėgėjęs, kai jaunieji priėjo padėkoti, kad viskas taip gerai, kaip norėjo, o gal net ir geriau. Man beliko atsakyti, kad smagu girdėti. Paskui ir viena mamų priėjo padėkoti ir apkabinti. Paskui ir giminaitis toks spaudė ranką, sakydamas, kad labai patiko, kaip vedžiau visą vakarą. Paskui ir draugas, girtas kaip pėdas, žarstė komplimentus. Ir teta priėjusi pasakė, kad labai gerai valdau publiką. Susimąsčiau, kur čia tas mano valdymas. Bet pagalvojęs supratau. Širdį užplūdo pasitenkinimas.

Tokiais atvejais PVS tampa PVE. Prieš vestuvinis sindromas virsta po vestuvine euforija. Nerimas rezultatais. Priekaištai didžėjui meile draugui. Kelias dienas kaupusis įtampa tampa didžiu malonumu. Nėriau prie saldaus stalo. Koks dar priklausomybių atsisakymas? Prisileidau puodelį kavos. Koks dar pieno nevartojimas? Čiupau lėkštę torto. Vienas gabalėlis. Kitas. Maksimalių nuodėmių metas. Norėjosi tik šaukti LAI-SVĖĖĖĖĖ! Tuo metu išgirdau dainą. Žinau, kad kai groja šita daina, šokių aikštelėje būna pats pikas. Į šoną mečiau savo lėkštes ir nubėgau šokti. Palikęs pultą prisijungė ir Martynas.

Paskui išaušo naktis gintaro dulkių ceremonijai. Labai jaukus ir gražus momentas. Pamirškite visus fejerverkus. Tikri fejerverkai yra tie, kurie širdyje.

Galiausiai ir ant rankų į orą buvome pamėtyti. Lyg kokią Euroviziją laimėjus, norėjosi dainuoti EU-FOOO-RIIII-JAAAAA!

Na, o pabaigę groti, viską susikrovėme ir pasidomėjome, gal kur yra koks laisvas kambarys, nes mielai būtumėm pailsėję prieš kelionę namo.

- Tai žinoma, - sulaukėme Dovilės atsakymo.

Kurį laiką dar panaktinėję, nuėjome miegoti. Jausmas buvo keistai geras. Matyt dėl tų naujų sienų ir šviežiai paklotų patalų. Lyg kokiam viešbutyje. Lyg atostogose. Tik truputį geriau.

Iš už durų pasigirdo apgirtusių žmonių diskusija.

- Aš tai netikiu Dievu. O tu tiki?
- Aš tai žinai, kaip galvoju…

Susimąsčiau, ar tai mes jiems atvežėm šitas mintis? Ar tai tyliai veržiasi pro mus, nes tuo gyvenam? Gal ir ne taip jau svarbu. Gulėdamas lovoje beveik atsijunginėjau, kol…

Tai štai tokia ji buvo. Toji meilės šventė. Kažkam šeimyninio gyvenimo pradžia. O kažkam darbų sezono pabaiga. Tiesą sakau, jau laukiau, kada viskas pasibaigs. Jaučiausi pavargęs. Norintis ramybės ir poilsio. Per tą pusmetį prišnekėjau tiek, kad kitą pusmetį, turbūt, kaip vienuolis gyvensiu tyloje. Užsidaręs oloje. Pabaiga buvo tokia, kokios ir buvo galima laukti. Juk būname tose šventėse, kuriose turime būti. Juk viskas taip magiška. Ir tos jų įsimylėjusios akys mums buvo kaip vasaros rytą sode nuskinti juodieji serbentai ant saujos. Tyras malonumas. O viskam pasibaigus, svarstau, kad tikrai panašus traukia panašų. Pavyzdžiui mano tėvai labai panašūs į jaunikio tėvus. Ne vien jie kažkada savo vaiką pamiršo pasiimti iš darželio. Skaudu, bet nieko nepadarysi.

Žodžiu… Kaip ten bebūtų, tariu ačiū. Ačiū! Iš visos širdies. Visiems, kuriuos sutikome kelyje. Nuo pat sausio dvidešimt septintos iki spalio dvidešimtos. Kiek daug visko išmokome! Kiek daug dovanų gavome amžinų akimirkų! Ne apie visus rašiau ir pasakojau. Kartais būdavo, kad pabudęs po šventės tenorėjau apatiškai žvelgti į baltas lubas. Tačiau visus jus prisimenu, net jei vardai pamažu stringa prisiminimų raizgalynėje. Tai tik vardai. O jūsų širdys, kaip ir kiekviena šventė, buvo savaip ypatingos ir yra nepakartojamos. Tikiuosi, kad įgyvendinome jūsų lūkesčius. O jei neįgyvendinome, tai atleiskite. Darėme geriausiai, kaip tik mokėjome. Linkime jums laimės. Keliaukite su meile. Visų pirma mylėkite patys save. Ir nereikalaukite meilės iš kito. Išlikite laisvi ir leiskite tokiais būti savo artimiesiems. Mylėkite neprašydami atlygio. Kiek tik tai įmanoma. Ir gyvenkite darnoje. Mokėkite atleisti. Ir prisiminkite mylėti. To jums linkiu!

O kol kas jau eisiu. Tyliai skaityti knygų. Kol po tūkstančių puslapių pagalvosiu: kur mano prieš vestuvinis sindromas? Kur mano juodieji serbentai saujoj?!